Psichologinė trauma: kaip atpažinti simptomus ir ar įmanoma išgyti
Kviečiame giliau pažvelgti, kas yra psichologinės traumos. Kodėl vieni emociniai patyrimai palieka ilgalaikį pėdsaką, o kiti – ne? Ar įmanoma traumų išvengti, ir kas padeda, kai sukrečiančios patirtys jau yra įvykusios?
Į šiuos ir kitus svarbius klausimus atsakymų ieškome kartu su klinikine psichologe Ingrida Bobiniene, turinčia ilgametę patirtį krizių ir traumų srityje – jos įžvalgomis dalijamės interviu.
Ar lengva atpažinti psichologinę traumą?
Daugelis psichologinę traumą supranta kaip sukrečiantį įvykį, kuris kėlė grėsmę sveikatai ar gyvybei ir turi negiamas lydinčias pasekmes: dirglumą, įtampą, negalėjimą atsipalaiduoti, besitęsiančius košmarus ar staiga iškylančius patyrimo vaizdus, garsus.
Tačiau vis dar sunkiai pamatome raidos traumas (angl. developmental trauma). Tenka neretai sulaukti klientų, su nerimo ar depresijos, obsesine-kompulsine simptomatika (ir diagnozėmis), padidintu noru kontroliuoti situaciją bei negalėjimu atsipalaiduoti. Taip pat dažnai pasitaiko, kad sukrečiančių patyrimų susitikimų pradžioje neįvardijama, tačiau terapijos eigoje iškyla vaikystės patirtys, kurios galimai buvo patirtos kaip psichologinė trauma. Gyvenimas su geriančiu tėvu, depresyvia motina, smurtu šeimoje, patirtys ne tik apie tai, kas buvo, bet ir tai, ko nebuvo (kai nebuvau pamatytas, atlieptas, palaikytas). Taip pat svarbu suprasti, kad tai, kas suaugusiajam gali atrodyti kaip tiesiog nemaloni patirtis, vaiko ar kūdikio patyrimu gali jaustis visai kitaip. Daugybė dabartinių suaugusiųjų yra patyrę įvairių trauminių patirčių vaikystėje, nors tai neretai nėra įsisąmoninta.
O kada ateina įsisąmoninimas?
Kai esame tam pasirengę, turime pakankamai resursų susidurti su traumine praeitimi ir esame pasirengę tą pakelti bei iš to paaugti. Kartais, deja, tokio pasirinkimo neturime ir ankstesnės trauminės patirtys iškyla patyrus dar vieną sukrėtimą. Tokiu atveju jau tiesiog tenka tvarkytis su tuo, kas iškilo, tada, kai iškilo.
Gaila tai, kad net ir specialistams (ypač darbo pradžioje) pamatyti traumines patirtis ne visuomet pavyksta iš karto. Yra daug lengviau pastebėti tai, kas išraiškinga paviršiuje: elgesio problemas, emocijas (nerimą, depresyvumą, apatiją, agresiją), priklausomybes. Ir tik pažvelgus giliau, galima pamatyti ilgą kelią iki simptomų ar sutrikimo. Ir trauminės patirtys (nebūtinai, bet neretai) vaidina reikšmingą vaidmenį simptomų radimuisi. Tad visuomet norisi palinkėti tyrinėti, o kas slypi už simptomo ar sutrikimo, kaip tie simptomai radosi, kokios jų radimosi priežastys.
Ar įmanoma nuo traumų išgyti?
Tai neretas klausimas, su kuriuo susiduria šioje srityje dirbantys terapeutai.
Prieš atsakant į šį klausimą, būtų svarbu atskirti sąvokas. Kasdiene kalba į sąvoką trauma neretai sumaišome du dalykus: trauminį įvykį (tai, kas nutiko, kaip buvo) ir psichologinę traumą – reakciją į trauminį patyrimą, kuri gali pereiti į potrauminio streso sutrikimą (PTSS) arba ne. Paties trauminio įvykio nei išvengti, nei pakeisti jau nebegalime: tai yra praeitis, kuri buvo tokia, kokia buvo. Bet ką galime pakeisti – tai, kaip mūsų kūnas perdirbo šį trauminį patyrimą, ir gyventi gerą gyvenimą nepriklausomai nuo to, kas yra buvę. Ir šioje vietoje yra labai daug vilties. Kartais sulaukiu klausimo, ar nėra per sunku dirbti traumų srityje. Ir šioje vietoje man terapija atrodo labai reikšminga ir pozityvi – nes gali keliauti tuo keliu, kai nuo įvairių simptomų prieiname prie geros ar bent geresnės savijautos. Perdirbus trauminius patyrimus, klientai neretai dalijasi, jog šie patyrimai jaučiasi kaip „atitolę, priskirtini praeičiai ar netrikdantys šiuo metu“. Tai anaiptol nereiškia, kad jie tampa pozityvūs, – jokiu būdu: būna liūdna, gaila, net skaudu, kad taip nutiko. Bet tie jausmai yra sveiki, ir taip nebetrikdo dabartinio gyvenimo, žmogus keliauja gyvenimu toliau. Ir šis keliavimo toliau patyrimas yra labai geras.
Ar įmanoma traumų išvengti?
Kiekvienas žmogus per visą savo gyvenimą susiduria bent su keletu trauminių patyrimų (trauminių įvykių) ir jų išvengti, deja, neįmanoma, nes ne viskas priklauso nuo mūsų. Tačiau pats trauminis įvykis jokiu būdu nėra nuosprendis: evoliucijos procese žmonės yra įpratę patirti sunkumus, sukrėtimus ir dauguma mūsų turi pakankamai resursų traumas išgyventi bei judėti toliau. Visgi norint šiek tiek lengviau (be komplikacijų) pereiti sukrėtimus, galime padaryti nemažai prevencinių dalykų.
1. Pirma – jei suprantame, kad esame patyrę vaikystės trauminių patirčių ir turime resursų su tuo susidurti šiame gyvenimo etape (jaučiamės pakankamai gerai, galbūt turime palaikymo) – gali būti vertinga su tuo padirbėti terapijoje. Kaip minėjau anksčiau, kritiniai įvykiai paprastai pakelia ir anksčiau neperdirbtus trauminius patyrimus ir neretai smogia tarsi „dviguba banga“. Tad prevenciškai padirbėję su praeities sunkumais, tikėtina, šiek tiek lengviau dorosimės su ateities iššūkiais.
2. Antras svarbus prevencinis dalykas trauminėms patirtims „amortizuoti“ – geras ryšys su kitu. Trauminio įvykio išgyvenimas neretai pereina į sutrikimo lygį tuomet, kai neturim (ar neturėjom) žmogaus, su kuriuo galėčiau tuo pasidalinti. Kai nereikia slėpti, gėdytis, laikyti viską viduje, – tampa šiek tiek ar net gerokai lengviau. Tad skirdami dėmesio savo artimajam ratui visuomet save pastipriname (ne tik dabartyje, bet ir prevenciškai). Kartais ta išklausanti ausis gali būti ir terapeutas, svarbiausia, – kad aš galėčiau kalbėti, o kitas – išbūti ir atlaikyti už mane, mane ir kartu su manimi.
3. Dar vienas iš pagrindinių prevencijos elementų – santykis su mūsų vaikais. Konstruktyvus santykis, saugus prieraišumas, – stiprus pamatas ir apsauginis veiksnys traumų kontekste. Tėvai ne visuomet gali apsaugoti vaikus nuo trauminių įvykių, tačiau sukurdami saugų ryšį, tikėtina, padės šiuos įvykius perdirbti šiek tiek lengviau. Tad jei savo artimųjų rate turite vaikų – kurdami saugų, pasitikėjimu grįstą santykį kartu atliekate ir prevencinį darbą ateities negandoms.
Ką daryti, jei trauma visgi įvyko?
Jei nutiko trauminis įvykis, svarbu kiek įmanoma greičiau grįžti į saugią aplinką, jei yra galimybė – susitikti su artimiausiais žmonėmis, su kuriais norėtumėte būti. Padėti sau paprastais, fiziniais dalykais (kaip šiltas dušas, šilta arbata, kiti jus raminantys dalykai). Pabandyti pasitelkti įvairius sensorinius pojūčius, kurie jus ramina (skonis, kvapas, garsas, pojūtis). Taip pat nerekomenduojama skubėti eiti miegoti, o labiau pabūti ties jus raminančiais ar bent dėmesį nukreipiančiais dalykais.
Svarbu suprasti, kad visi sukrečiantį patyrimą lydintys simptomai yra normali reakcija į (nenormalią) kritinę situaciją. Jei simptomai praeina per porą mėnesių, galima galvoti, jog organizmas su traumine patirtimi tvarkosi savais (vidiniais ir išoriniais) resursais. Tačiau jei simptomai itin intensyvūs ar tęsiasi ilgesnį laiką, būtų svarbu kreiptis į specialistus.
Ką norėtumėte perduoti traumą patyrusiems žmonėms?
Visų pirma – kad trauminis patyrimas nėra tai, kas jus apibrėžia. Tai yra apie situaciją, kitų žmonių netinkamą elgesį, o kartais tiesiog apie atsitiktinumą. Tad svarbu stengtis atskirti tai, kas buvo nuo to, kas esu ir kaip yra dabar.
Taip pat svarbi žinia – kad dauguma mūsų vienokias ar kitokias traumas esame patyrę (ar dar patirsime). Kartais patyrus traumą gali atrodyti, kad tame esu vienas, kad tik man taip nutiko. Tačiau svarbu išgirsti, kad ši patirtis – žmogiška patirtis, ir daugybė žmonių susiduria su panašiais sukrėtimais.
Kas svarbu gerinant savijautą po trauminių patyrimų – padėti sau ieškoti vietų, veiklų, žmonių, su kuriais, kur ir kada jaučiuosi ramiai, atsipalaidavęs ar bent nejaučiu įtampos. Natūralu, kad nervų sistema intensyvius patyrimus „įrašo“ į mūsų patirtį. Evoliuciniu požiūriu tas tarsi turėtų padėti išvengti galimų panašių nutikimų ateityje. Lyg smegenys, norėdamos mus apsaugoti, sakytų „būk budrus, kad galėtum sau geriau padėti“ (nors konkrečiu atveju tai gali būti nebūtinai taip). Ir mūsų darbas po trauminių patirčių – tarsi perrašyti, iš naujo priartinti save prie ramumo ir atsipalaidavimo. O būdų tam yra įvairių (ir ne tik terapija): meditacija, joga, jojimas, plaukimas, buvimas šaltyje, daugybė kitų dalykų – belieka atrasti, kas gerai veikia būtent jus.
Ką norisi palinkėti – tai bandyti, daryti. Nes laikas, priešingai populiariam pasakymui, žaizdų visgi negydo. Žaizdas gydo tai, kas per tą laiką vyksta ir ką mes darome su tuo laiku. O būdų, mokslu grįstų terapijos metodų ir profesionalių terapeutų, pasirengusių dirbti su trauminių įvykių sukeltais simptomais išties yra. Tad norisi palinkėti imtis veiksmų ir judėti geresnės savijautos link.
Dėkojame klinikinei psichologei Ingridai Bobinienei už jautrų ir informatyvų pokalbį apie psichologinę traumą ir gijimo kelią.
Jei norite gauti daugiau straipsnių, kvietimų į paskaitas ir naujienų apie psichologinę pagalbą bei psichoterapiją, kviečiame prenumeruoti mūsų naujienlaiškį.