Vaikystės patirtys ir santykis su savimi šiandien
Vaikystės tema psichoterapijoje dažnai iškyla tada, kai suaugusį žmogų pradeda kamuoti emociniai sunkumai ir pastebima, kad vaikystės patirtys veikia santykį su savimi dabar. Kai kuriais atvejais būtent psichologinė pagalba ir psichoterapija tampa ta erdve, kurioje galima ramiai atsigręžti į savo praeitį ir pamatyti, kokia yra vaikystės įtaka suaugusio žmogaus gyvenimui, santykiams, tėvystei, buvimui „pakankamai gera mama“ ar „pakankamai geru tėčiu“ ir t.t..
Dalinamės psichologės-psichoterapeutės Gabijos Veiverės mintimis apie vaikystę.
Neretai į psichoterapiją atėję žmonės nori gilintis tik į dabartį, spręsti tai, kas sunku kasdienybėje. Ir kai psichologas pakviečia pasidalinti vaikystės prisiminimais, kartais klientai nustemba, kodėl tai turėtų būti svarbu, kokia čia vaikystės įtaka suaugusio žmogaus gyvenimui. Arba pastebi, kad prisiminimų mažai, jie neryškūs. Kai kurie gali būti įsitikinę, kad seniausiai užvėrė to laikotarpio duris, kad jis jau nebeaktualus, nors būtent vaikystės patirtys dažnai ir lemia, kaip išgyvenami dabartiniai emociniai sunkumai.
Skirtingos psichoterapijos kryptys skiriasi ir savo žvilgsniu į vaikystės laikotarpį. Vienos jį itin akcentuoja, kitos labiau siekia būti „čia ir dabar“. Tačiau visos sutinka, kad vaikystė yra laikotarpis, kai esame itin pažeidžiami, jautrūs ir atviri. Tad joje glūdi ir didžiuliai resursai augti, stiprėti, pažinti save, ir rizika patirti atstūmimą, nesaugumą, emocinį nepaisymą ar skaudžias santykių patirtis. Būtent todėl vaikystės patirtys ir vaikystės įtaka suaugusio žmogaus gyvenimui tampa svarbia psichoterapijos dalimi, kai tyrinėjamas mūsų santykis su kitais ir santykis su savimi.
Ko gero visos psichoterapijos kryptys pripažįsta prieraišumo teoriją, teigiančią, kad santykiai, kuriuos patiriame ankstyvame amžiuje, turi įtakos, kokius santykius kuriame vėliau, kiek saugūs jaučiamės pasaulyje, kokį santykį turime su savimi, koks yra mūsų santykis su savimi kasdienėse situacijose, kai kyla emociniai sunkumai.
Tad vaikystės tema psichoterapijoje gali tapti labai plačiu ir turtingu tyrinėjimų lauku. Jame beklaidžiodami galime atgaivinti seniai pamirštus savus jausmus ir poreikius, atpažinti jų atgarsius dabartyje, ieškoti būdų, kaip pasirūpinti savimi – kaip dabar pabūti pakankamai gera mama savo vidiniam vaikui. Vaikystė savyje taip pat saugo gyvybingumo šaltinius – spontaniškumą, smalsumą, žaidimą, gebėjimą būti ryšyje su savo jausmais ir kūrybiškai prisitaikyti prie patirties. Šie šaltiniai gali tapti atrama, kai emociniai sunkumai apsunkina kasdienybę ir kai santykis su savimi, rodos, galėtų būti gilesnis.
O jei dabar stabtelėtumėte ir pagalvotumėte – koks buvote vaikas, koks vaizdas jums iškiltų? Galbūt mėgstamas vaikystės žaidimas ar veikla, kurioje laikas ištirpdavo? O gal vieta, kurioje jautėtės saugiai? Ar ryšys su žmogumi, kurio rūpestį jautėte? Vaizdinių ir prisiminimų čia gali būti labai įvairių. Vieni gali talpinti skaudžius išgyvenimus, kiti iškilti šviesiai ir labai šiltai. Neretai grįžimas į šiuos prisiminimus tampa ne tik susitikimu su tuo, kas skaudėjo, ką galima iki galo išgyventi dabar, bet ir su tuo, kas viduje iki šiol gyva, kas gali palaikyti ir vesti į priekį, kai iškyla emociniai sunkumai ir ieškome, kokia iš tikrųjų yra vaikystės įtaka suaugusio žmogaus gyvenimui.
Dėkojame psichologei-psichoterapeutei Gabijai Veiverei už įžvalgų požiūrį į vaikystę ir jos atgarsius suaugusiojo gyvenime.
Jei norite gauti daugiau straipsnių, kvietimų į paskaitas ir naujienų apie psichologinę pagalbą bei psichoterapiją, kviečiame prenumeruoti mūsų naujienlaiškį.