Humoras psichoterapijoje: kada juokas gydo, o kada – trukdo
Kartais tai nutinka netikėtai – terapijos kabinete, kalbant apie sunkią savaitę ar seniai neišspręstą problemą, staiga suskamba juokas. Klientas pastebi kažką absurdiško savo paties elgesyje, terapeutas nesusilaiko nuo šypsenos, ir akimirkai kabinete pasidaro lengviau. Ar tai reiškia, kad problema nebuvo rimta? Ar terapeutas elgiasi neprofesionaliai? O gal – priešingai – tai vienas iš ženklų, kad terapijoje vyksta kažkas tikro?
Šiuo klausimu savo egzistencinės psichoterapijos mokymų baigiamajame darbe domėjosi klinikos „Gali būti” psichologas-psichoterapeutas Arnoldas Jasiūnas. Remdamiesi jo darbu ir humoro tyrimų literatūra, apžvelgiame, kodėl per terapiją apskritai juokiamasi, kuo skiriasi humoras, kuris padeda, nuo humoro, kuris tampa kliūtimi, ir ką tai reiškia žmogui, kuris pats svarsto pradėti terapiją.
1. Kas yra humoras psichoterapijoje?
Verta atskirti du dalykus, kurie dažnai laikomi tuo pačiu – juoką ir humorą. Juokas yra fiziologinis atsakas, kūno reakcija. Humoras – platesnis reiškinys: gebėjimas pastebėti neatitikimus, žvelgti į situaciją iš netikėto kampo, jausti ir perteikti komišką jos pusę (Arora, 2020). Terapijoje gali nuskambėti juokas, bet ne kiekvienas juokas yra terapiškas – kaip ir ne kiekvienas rimtas veidas reiškia gilų darbą.
Šis skirtumas svarbus, nes leidžia terapeutui klausti ne „ar mano klientas juokiasi”, o kažko subtilesnio: ką šis juokas šiuo metu sako apie tai, kur žmogus yra savo patirtyje – ar jis artėja prie to, kas sunku, ar tolsta nuo to.
2. Kodėl per terapiją apskritai juokiamasi?
Nemažai daliai žmonių humoras terapijos kontekste gali skambėti netikėtai – juk į terapiją dažniausiai ateinama su sunkumu, o ne su noru pajuokauti. Tačiau tyrimai rodo, kad humoras terapijos kabinete yra ne išimtis, o dažna, natūrali proceso dalis.
Longe (2019) atlikta apklausa atskleidė įdomų vaizdą: patys klientai juokauja gerokai dažniau nei terapeutai. Net 38 proc. apklaustų klientų nurodė sesijų metu juokaujantys dažnai, o daugiau nei pusė (56,3 proc.) – bent kartais. Visiškai nesijuokiančių buvo tik 5,6 proc. Terapeutai elgiasi santūriau: patys pirmieji humorą pasitelkia retai (tai nuolat darantys sudarė vos 4,2 proc. apklaustųjų), dažniausiai jie tik atsiliepia į kliento inicijuotą juoką.
Šis skirtumas turi prasmę. Klientas ateina su savo patirtimi ir turi teisę pirmas nuspręsti, ar, kada ir kaip apie ją galima pajuokauti. Terapeuto užduotis – ne inicijuoti, o pastebėti, kai humoras atsiranda, ir su juo elgtis atsargiai bei jautriai.
3. Du humoro veidai: gynybinis ir autentiškas
Čia glūdi šio klausimo šerdis. Egzistencinės psichoterapijos požiūriu (van Deurzen, 2002; Heidegger, 2014) humoras terapijoje gali veikti dviem visiškai priešingomis kryptimis.
Gynybinis humoras
Gynybinis humoras yra būdas išvengti susidūrimo su tuo, kas skauda. Kai žmogus nuolat ironizuoja apie sudėtingą savo patirtį arba per lengvai nusijuokia iš savo kančios, jis, pasak S. Freud (1960) ir L. Kubie (1971), gali taip „taupyti” savo emocijas – laikinai palengvėti, bet ilgainiui nutolti nuo to, kas iš tikrųjų vyksta viduje. Pavyzdžiui, žmogus, ironiškai juokaujantis apie savo nesėkmes darbe ar sudėtingą išsiskyrimą, iš pradžių taip gali tiesiog apsisaugoti nuo skausmo – ir tai visiškai suprantama. Problema kyla tik tada, kai toks juokas tampa vieninteliu būdu apie tai kalbėti, uždarančiu duris gilesniam pokalbiui.
Autentiškas humoras
Autentiškas humoras, priešingai, atsiranda tada, kai žmogus jau turi pakankamai atramos, kad galėtų pažvelgti į savo situaciją iš naujos perspektyvos – ne pabėgdamas nuo jos, o ją priimdamas. V. Franklis (2009), logoterapijos kūrėjas, humorą laikė vienu iš galingiausių žmogaus dvasinių išteklių: gebėjimu pakilti virš sunkios situacijos, nors ir trumpam, jos nepaneigiant. M. Buberis (1998) tokį bendrą, nuoširdų juoką tarp dviejų žmonių vadintų „Aš–Tu” akimirka – momentu, kai dingsta hierarchija tarp „žinančio” terapeuto ir „kenčiančio” kliento, ir lieka tiesiog du žmonės, kartu pamatę tos pačios būties absurdą. Tokia bendra akimirka – vienas iš gyvo tarpasmeninio ryšio pavyzdžių, apie kurio reikšmę psichikos sveikatai jau esame rašę.
Skirtumas tarp šių dviejų humoro formų praktikoje retai būna toks aiškus, kaip teorijoje. Dažniau tai laipsniškas virsmas: tas pats juokas, kuris pradžioje buvo skydas, laikui bėgant gali tapti tiltu.
4. Terapeuto vaidmuo: kodėl svarbi savirefleksija
Būtent todėl darbas su humoru terapijoje kelia terapeutui specifinį reikalavimą – nuolatinę savirefleksiją. Klausimas nėra tik „kaip naudoti humorą”, o „koks yra mano paties santykis su humoru”: ar aš juokauju, nes tai tikrai tinka šiam žmogui šią akimirką, ar todėl, kad man pačiam sunku pasilikti tyloje ir įtampoje? N. Gibson ir D. Tantam (2018) pabrėžia, kad terapeutas, kuris pats nėra pakankamai reflektyvus, rizikuoja arba nepastebėti, kai humoras tampa kliento gynyba, arba, priešingai, savo pokštu netyčia sumenkinti tai, kas klientui yra skaudu.
Todėl klinikoje „Gali būti” humoras nėra technika, kurios išmokstama ir paskui taikoma mechaniškai – tai vienas iš daugelio dalykų, apie kuriuos terapeutai reguliariai kalbasi supervizijose: kas nutiko kabinete, kai atsirado juokas, ir ar jis abiem – klientui ir terapeutui – padėjo likti arčiau vienas kito, ar padėjo nuo to pabėgti.
5. Ką tai reiškia jums, jei svarstote apie terapiją
Jei planuojate pradėti terapiją arba jau joje esate, verta žinoti keletą dalykų:
- Humoro nebuvimas terapijoje ilgą laiką savaime nėra blogas ženklas. Kartais tai tiesiog reiškia, kad išgyvenimai yra sunkūs ir dar nėra vietos žaismingumui – ir tai visiškai natūralu.
- Humoro atsiradimas taip pat nereiškia, kad jūsų problema laikoma nesvarbia. Priešingai – dažnai tai ženklas, kad terapiniame santykyje yra pakankamai saugumo, jog galėtumėte pažvelgti į savo situaciją iš kito taško.
- Jums nereikia nei stengtis būti linksmam, nei bijoti nusijuokti, jei kas nors kabinete pasirodo komiška. Abu variantai yra normalūs.
- Svarbiau už patį juoką yra tai, kaip su juo elgiasi terapeutas: ar jis lieka su jumis kontakte, ar naudoja humorą, kad išvengtų sunkios temos.
6. Dažniausiai užduodami klausimai
Čia glūdi šio klausimo šerdis. Egzistencinės psichoterapijos požiūriu (van Deurzen, 2002; Heidegger, 2014) humoras terapijoje gali veikti dviem visiškai priešingomis kryptimis.
Ar per terapijos seansą galima juoktis?
Taip. Humoras yra natūrali žmogiškos patirties dalis, ir tyrimai rodo, kad dauguma klientų bent retkarčiais pajuokauja sesijos metu. Tai savaime nėra nei gerai, nei blogai – svarbu, kokią funkciją tas juokas atlieka konkrečiu momentu.
Ar humoras terapijoje reiškia, kad mano problema nevertinama rimtai?
Ne. Kompetentingas terapeutas humorą naudoja ar į jį atsiliepia labai atsargiai, visada išlaikydamas dėmesį jūsų patirčiai. Jei kada nors pasijusite, kad juokas nuvertina tai, kas jums svarbu, apie tai verta pasakyti savo terapeutui tiesiogiai – toks pokalbis irgi yra natūrali ir sveika terapinio santykio dalis.
Kas yra egzistencinė psichoterapija?
Tai psichoterapijos kryptis, kurioje daug dėmesio skiriama žmogaus santykiui su pamatiniais būties klausimais – laisve, atsakomybe, prasme, laikinumu. Egzistencinis terapeutas nesiūlo paruoštų atsakymų, o padeda klientui geriau suprasti savo paties santykį su šiais klausimais ir savo gyvenimu.
Kaip suprasti, ar terapeuto humoras (ar jo nebuvimas) man tinka?
Geriausias orientyras – kaip jaučiatės po sesijos: ar liekate arčiau savęs ir savo patirties, ar priešingai. Jei kažkas terapijoje – ir humoras čia ne išimtis – jums netinka ar trukdo, verta apie tai pasikalbėti su terapeutu. Tinkamas terapinis santykis atlaiko atvirą pokalbį apie tai, kas jame veikia, o kas – ne.
Kur galiu pradėti individualią psichoterapiją klinikoje „Gali būti"?
Su klinikos specialistais, tarp jų ir egzistencinės krypties psichoterapeutu Arnoldu Jasiūnu, galite susipažinti specialistų puslapyje, o individualios psichoterapijos konsultaciją suaugusiems – užsiregistruoti internetu.
Gali būti sunku patikėti, kad viename kabinete telpa ir sunkumas, ir juokas. Bet, kaip parodo šis darbas, humoras terapijoje nėra nei privaloma technika, nei kažkas, ko reikėtų vengti – tai vienas iš subtilių terapinio santykio kokybės ženklų, rodantis, kiek daug erdvės ir saugumo tarp kliento ir terapeuto jau yra susikūrę. Kaip savo darbe apibendrina A. Jasiūnas: humoras tampa terapišku tada, kai grąžina žmogui laisvę pačiam rinktis savo santykį su sunkia situacija – o ne tada, kai tiesiog padeda ją laikinai pamiršti.
Straipsnis parengtas pagal klinikos „Gali būti” psichologo-psichoterapeuto Arnoldo Jasiūno baigiamąjį darbą „Humoras egzistencinėje psichoterapijoje” (Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas, Egzistencinės terapijos mokymo programa, 2026).