Savižudybė – tai ilgalaikis procesas, nulemtas įvairių – genetinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių, kultūrinių, ekonominių ir kt. – veiksnių. Savižudybė yra valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei pavojingas veiksmas, sukeliantis mirtį. Dažniausiai apie tokią išeitį savo sunkumams įveikti galvojama metų metus. Visų pirma apie savižudybę žmogus tik galvoja, ypač susidūręs su krizine situacija, tad „klampios“ savižudiškos mintys gali suintensyvėti arba visiškai išnykti. Kyla noras nebūti, mirti, nebekentėti, tačiau nusižudyti atrodo neįmanoma. Mintims nesitraukiant, žmogus ne tik galvoja apie savižudybę, galinčią pasibaigti mirtimi, bet ir ima jos siekti. Savižudybė suvokiama kaip vienintelė išeitis sunkumams išspręsti ir kančiai palengvinti. Skausmui didėjant, pradedama svarstyti apie įvairius savižudybės būdus, apmąstomos konkrečios detalės, reikalingos priemonės, kol sugalvotas planas yra įgyvendinamas ir žmogus nusižudo. Svarbu pasakyti, kad ne kiekvienas, svarstantis apie savižudybę, ketina tai padaryti ir ne kiekvienas, kuris bando nusižudyti, – miršta. Savižudybės vyksmą bet kuriuo metu galima sustabdyti – ieškant profesionalios pagalbos ir siekiant padėti sau. Gresiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei žmogus staiga pasikeičia (ima neįprastai elgtis, bendrauti, nepagrįstai rizikuoja), neigiamai save vertina, nebegali susikaupti, tampa dirglus, itin jautrus, jaučia didelius emocinius svyravimus, depresiją, izoliuoja save nuo artimųjų, daug kalba (juokaudamas, diskutuodamas) apie savižudybę, rodo atsisveikinimo ženklus (grąžina dovanas, skolas, rašo laiškus). Itin svarbu pasirūpinti savižudiškų polinkių turinčiu žmogumi, skatinti jį kalbėtis, dalytis sunkumais, siūlyti pagalbą (tiek savo, tiek profesionalią), kad krizė būtų įveikta.