Valgymo sutrikimai

valgymo sutrikimai

Valgymo sutrikimams būdingas iškreiptas požiūris į savo kūno formas, griežta svorio kontrolė, sutrikęs santykis su maistu, kas lemia žalingų valgymo įpročių susiformavimą ir nepakankamą mitybą. Be to, žmonės, turintys valgymo sutrikimą, dažnai savo vertę matuoja per kūno vaizdą, jiems būdingos tokios vidinės nuostatos, kaip „Būsiu laimingas, kai sulieknėsiu“, „Esu vertingas, nes moku kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį“, „Esu gražus, nes sulaukiau pagyrų dėl pakitusių kūno formų“ ir pan. Dažniausiai išskiriami šie valgymo sutrikimai – nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymas. Nors valgymo sutrikimai gali paveikti bet kokio amžiaus, lyties, socialinio statuso asmenis, į pažeidžiamiausią grupę patenka paaugliai ir jaunos moterys. Valgymo sutrikimų riziką didina įvairūs veiksniai: genetika, didelis stresas, kitos psichikos ligos (depresija, generalizuotas nerimo ar obsesinis kompulsinis sutrikimas), skaudžios ankstyvosios vaikystės patirtys. Taip pat asmenybės bruožai ir polinkiai (nevisavertiškumo kompleksas, perfekcionizmas, neurotiškumas, liguistas savęs lyginimas su kitais), socialinės normos (liekno kūno kultas), tarpasmeninių santykių krizės. Šie sutrikimai yra itin pavojingi ne tik emocinei ar psichinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai – sergant (ir jos negydant) ūmia valgymo sutrikimų forma gali ištikti mirtis. Valgymo sutrikimų gydymas – ilgas ir nemenkos kantrybės reikalaujantis procesas, dėl to svarbu kuo anksčiau kreiptis pagalbos. Įprastai žmogui, sergančiam vienu iš sutrikimų, taikoma psichoterapija, skiriamos dietologo konsultacijos, kurių metu mokomasi naujų mitybos įpročių, skatinama kitokio požiūrio į save, savo kūną, svorį kaita. Kartais prireikia ir psichiatro konsultacijų, skiriamas medikamentinis gydymas. Svarbiausia nelikti vienam su tuo, kas sunku, slegia, garsiai kalbėti apie problemas, norėti (pa)sveikti, sustiprėti. 

Priklausomybės

priklausomybe

Priklausomybė – tai psichikos sutrikimas, atsirandantis dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar poreikio atlikti tą pačią veiklą (pvz., lošti), nepaisant potencialių neigiamų pasekmių tiek sau, tiek artimai aplinkai. Nors priklausomybių rūšių yra daug ir įvairių dažniausiai įvardijamos šios: priklausomybė nuo rūkymo, alkoholio, narkotinių medžiagų, azartinių lošimų, kompiuterinių žaidimų, apsipirkinėjimo, sekso. Įprastai priklausomybėms būdingi tokie simptomai – stiprus potraukis, nenumaldomas noras vartoti psichiką veikiančias (ir ne tik) medžiagas, abstinencijos būsena, pasireiškianti dideliu nerimu, dirglumu, drebuliu, pykinimu ir kt., padidėjusi tolerancija priklausomybę keliančiai medžiagai, poreikis izoliuoti save nuo profesinės, asmeninės, socialinės sričių. Yra įvairių psichologinių šio sutrikimo simptomų, kurie skiriasi priklausomai nuo to, kas vartota, tačiau priklausomybę turintį žmogų dažnai kamuoja gėdos, kaltės, beviltiškumo, depresiškumo jausmai, gali kilti minčių apie savižudybę. Svarbu paminėti ir tai, kad psichoaktyvios medžiagos (nikotinas, alkoholis, narkotikai) stipriai išderina žmogaus emocinį stabilumą, nuo priklausomybės besigydantiems žmonėms diagnozuojami gretutiniai psichikos sutrikimai (nerimas, depresija, nemiga ir pan.). Priklausomybę, kaip ir kitas psichikos ligas, nustatyti gali tik specialistas, dėl to svarbu kuo anksčiau kreiptis pagalbos, siekiant padėti sau ir artimiesiems, mat priklausomybės žaloja ir juos.