Valgymo sutrikimams būdingas iškreiptas požiūris į savo kūno formas, griežta svorio kontrolė, sutrikęs santykis su maistu, kas lemia žalingų valgymo įpročių susiformavimą ir nepakankamą mitybą. Be to, žmonės, turintys valgymo sutrikimą, dažnai savo vertę matuoja per kūno vaizdą, jiems būdingos tokios vidinės nuostatos, kaip „Būsiu laimingas, kai sulieknėsiu“, „Esu vertingas, nes moku kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį“, „Esu gražus, nes sulaukiau pagyrų dėl pakitusių kūno formų“ ir pan. Dažniausiai išskiriami šie valgymo sutrikimai – nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymas. Nors valgymo sutrikimai gali paveikti bet kokio amžiaus, lyties, socialinio statuso asmenis, į pažeidžiamiausią grupę patenka paaugliai ir jaunos moterys. Valgymo sutrikimų riziką didina įvairūs veiksniai: genetika, didelis stresas, kitos psichikos ligos (depresija, generalizuotas nerimo ar obsesinis kompulsinis sutrikimas), skaudžios ankstyvosios vaikystės patirtys. Taip pat asmenybės bruožai ir polinkiai (nevisavertiškumo kompleksas, perfekcionizmas, neurotiškumas, liguistas savęs lyginimas su kitais), socialinės normos (liekno kūno kultas), tarpasmeninių santykių krizės. Šie sutrikimai yra itin pavojingi ne tik emocinei ar psichinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai – sergant (ir jos negydant) ūmia valgymo sutrikimų forma gali ištikti mirtis. Valgymo sutrikimų gydymas – ilgas ir nemenkos kantrybės reikalaujantis procesas, dėl to svarbu kuo anksčiau kreiptis pagalbos. Įprastai žmogui, sergančiam vienu iš sutrikimų, taikoma psichoterapija, skiriamos dietologo konsultacijos, kurių metu mokomasi naujų mitybos įpročių, skatinama kitokio požiūrio į save, savo kūną, svorį kaita. Kartais prireikia ir psichiatro konsultacijų, skiriamas medikamentinis gydymas. Svarbiausia nelikti vienam su tuo, kas sunku, slegia, garsiai kalbėti apie problemas, norėti (pa)sveikti, sustiprėti.
