Motinystė ne visuomet atrodo kaip Instagrame
Apie kitą motinystės patirčių pusę dalijasi klinikos „Gali būti” klinikinė psichologė Ingrida Bobinienė
Lietuvoje kas penkta mama patiria reikšmingus depresijos simptomus po gimdymo*. Ir nors sakoma, kad vaiko užauginimui reikia viso kaimo, pirmaisiais vaiko gimimo metais, mamos ne taip retai patiria, jog tame didžiąja dalimi lieka vienos. Nuslopus vaiko gimimo įspūdžiams ir pirmiesiems giminaičių apsilankymams, o (jei vaikas auginamas poroje) vyrui išėjus į darbą, didžioji dalis buvimo vienam su vaiku tenka mamai. Ir nors tėvų įsitraukimo didėjimas pirmaisiais vaiko metais akivaizdus (modeliui keičiantis iš pagalbos mamoms į auginimą kartu), yra natūrali motinystės proceso dalis, kurios tiesiog neįmanoma apsikeisti: kūdikio išnešiojimas, gimdymas, fiziniai pokyčiai, maitinimas, o neretai ir buvimas pirminio rūpintojo pozicijoje, kai vienerius, dvejus ar trejus metus visiškai ar bent iš dalies atsisakoma pagrindinių savo pomėgių, savirealizacijos, o neretai apribojami ir kiti asmeniniai poreikiai. Tad motinystė – patirtis, kurią svarbu giliau suprasti, tyrinėti ir ieškoti būdų, kaip šį procesą būtų galima pereiti sklandžiau.
Šiame straipsnyje psichologė Ingrida Bobinienė dalijasi mintimis iš liepos – rugpjūčio mėn. vestų paskaitų ciklo esamiems bei būsimiems tėvmas bei vedamos psichologinės paramos grupės neseniai vaikučio susilaukusioms mamoms (projektas finansuojamas Vilniaus m. savivaldybės, įgyvendinamas psichoterapijos klinikos “Gali būti”)
Emocinis atvirumas, padidėjęs jautrumas ir savireguliacijos galimybės
Gimus kūdikiui, tam, kad galėtų atliepti į vaiko emocinius poreikius, mama tampa taip pat emociškai atvira. Tai yra didžiulė galimybė ir evoliucijos rezultatas tam, kad galėtų kurtis pirminis (kūdikiui gyvybiškai svarbus) ryšys su pirminiu rūpintoju. Jei mama yra pakankamai saugioje situacijoje (geruose santykiuose su partneriu, apsupta empatiško personalo, be iš išorės ateinančių krizių, bei pakankamai perdirbusi savo stresinius/ trauminius patyrimus (o ypač – sunkius savo vaikystės patyrimus santykyje su savo tėvais bei tuos sunkius patyrimus, kurie yra itin fziniai), šis emocinis atvirumas padeda atliepti vaiko emocinius poreikius bei kurtis saugiam prieraiškumui. Tačiau šis emocinio atvirmo etapas gali šiek tiek mažiau gelbėti, jei susiduriama su atšiauriais aplinkiniais (mamos neretai dalijasi, kad tuo etapu žodžiai tarsi be jokio filtro įsiręžia į vidinį pasaulį, todėl aplinkinių pastabos, komentarai, nepalaikantis ar kitaip nejautrus elgesys gali būti patirtas gerokai jautriau). Todėl aplinkiniams, supantiems mamas su kūdikiais ar mažais vaikais ypač svarbu prieš dalijantis paklausti savęs, ar ir kuo mano pasakymas padės šiai mamai/vaikui. Ir galbūt susiturėti nuo pasakymo, jei jis labiau pakenktų nei padėtų. Taip pat mokintis pasakyti švelniu tonu, ne siūlant, ką daryti, o galbūt pasidalijant savo patirtimi: kas veikė/padėjo man, bei palikti galimybę nuspręsti, pasirinkti mamoms pačioms. Svarbu mokintis didesnio jautrumo vieni kitiems. Kita sudėtinga situacija, kuri gali iškilti,- jei pats/pati turėjau stresinių/trauminių patirčių (ypač santykyje su savo tėvais). Tokiu atveju, jei dar vaikelį tik planuojate, galima galvoti apie psichoterapiją tam, kad perdibčiau, integruočiau savo patyrimus dar iki vaiko gimimo ir transgeneracinių traumų neperduočiau tolesnėms kartoms. Jei to padaryti jau nespėjau ir jaučiu, kaip simptomatika iškyla santykyje su vaiku (pavyzdžiui, myliu, bet būnant šalia įsijungia slopinimas arba agresija savo vaikui ar kiti simptomai) arba mano emocinėje savijautoje (prislėgtumas, dideli emocijų svyravimai) ir jie nepraeina net pailsėjus bei patenkinus kitus bazinius poreikius, galima galvoti apie emocinės paramos o galbūt ir psichoterapijos galimybę jau vaikui gimus.
Taip pat svarbu galvoti apie kitus būdus, kaip galiu padėti sau sureguliuoti savo nervų sistemą. Visi pojūčius įtraukiantys būdai, kurie jaučiate, kad jums tinka, yra geri: masažas, vonia, rami muzika. Bet kas, kas gali ’perjungti’ jūsų nervų sistemą iš simpatinės (aktyvios) į parasimpatinę (ramią).
Nuovargis ir poreikis pasirūpinti vaiku bei savimi
Didelė emocinių sunkumų atsiradimo konteksto dalis, o kartais – ir pagrindinė priežastis yra nuovargis. Jei įsivaizduotumėte bet kokį žmogų ar save ir pabandytumėte keltis kas 3 val. kiekvieną naktį, kas 2, o jei kūdikis jautrus ir keltis reikia kas valandą? Kas 20 min.? Tuomet įsivazduokite save tą darant savaitę, mėnesį, metus, du? Priklausomai nuo vaiko ypatumų, situacija gali būti lengvesnė, bet gali būti ir sudėtinga. O miegas yra pagrindinė žmogaus organizmą atstatanti būsena, gilenė net už meditaciją. Taigi išsibalansavus miego režimui ir esant jo stygiui, randasi nuovargis, kuris gali privesti net iki išsekimo. Esant nuovargiui, emocijos tampa labilesnės, patiriamos kaip intensyvesnės, tampa sunkiau atlaikyti tiek savo, tiek ir vaiko emocinius svyravimus. Ir galvojant apie pirminę paramą mamoms, svarbu galvoti apie miego trūkumo kompensavimą. Galiu pasidalinti gražiais pavyzdžiais, kuriuos kai kurios šeimos taiko savo praktikoje: pirmą nakties pusę vaikas užmiega ir išmiega su tėvu, o antrą pusę – su mama; tėvas atsikelia pora valandų anksčiau, perima kūdikį ir leidžia dar savo partnerei pamiegoti keletą papildomų valandų kasdien; kai vaikas jautrus, mama miega, kol tėvas valandą su vaiku būna lauke, po to – valandą laiko maudo vonelėje. Ieškant variantų, jų galima rasti, svarbu mamoms kuo anksčiau atsisakyti minties, kad ’aš galiu, aš susitvarjau pati‘ ir neišnaudoti savo 100 proc. resursų per pirmus du mėnesius, labiau ieškant šeimai tinkamo balanso ilguoju laikotarpiu. Taip pat svarbu išnaudoti visus vaiko miego epizodus ir užuot tvarkiusis, miegoti su vaiku kartu: net 20 min. miego pauzė, kai net nespėji suprasti, ar užmigai, kūnas vis tiek atsipalaiduoja ir šiek tiek pasipildo ergijos resursus.
Pasirūpinimas savimi nors ir prasideda nuo miego, bet tikrai juo neapsiriboja. Neretai mamas nuo išėjimo iš namų ir laiko skyrimo savo pomėgiams bei poreikiams stabdo klaidingas įsitikinimas, kad kūdikio palikimas vienai-trejoms valandoms su tėvu, močiute ar aukle, gali sutraumuoti kūdikį. Nors kūdikiams ir gali kilti streso reakcijų mamai išėjus, mamos atsitraukimas – svarbus laikas kurtis kūdikio prieraiškui su tėvu, tėvui atrasti savo raminimo būdus, o mamai – pabūti be išorinių dirgiklių, nuolatinio veiklos pertraukimo, pakeisti aplinką, nusiraminti. Ilgalaikėje perspektyvoje tai padeda išlaikyti ir stiprinti mamos savijautą, kas ilgalaikėje perspektyvoje ’atsiperka‘ tiek mamai santykyje su savimi, tiek santykyje su vaiku (kai mama pailsėjusi, ji gali daugiau duoti savo vaikui, o ir daugiau atlaikyti stresinėse situacijose) bei santykyje su partneriu. Toks pasidalijimas padeda kurtis stipreniam vaiko ir tėvo ryšiui. O vaikui – formuotis streso įveikos įgūdžius. Juk gyvenime iššūkių ir stresorių nepavyks išvengti. O patirtis, kad streso metu nesu vienas, o po streso ateina nusiraminimas, padeda kurtis patirčiai, kad sunkumai praeina, kad jie atlaikomi, kad aš galiu atlaikyti. Ir tai yra svarbi streso įveikos patirtis, galinti sustiprinti ilguoju laikotarpiu.
Bejėgystės jausmas, lūkesčių mažinimas/atsisakymas ir kontrolės paleidimo galimybės
Motinystėje neretai susiduriama su bejėgystės patirtimi: kad nuo tavęs daug kas nepriklauso. Negali pasirinkti, koks vaikas gims, kokie bus jo asmenybiniai ypatumai, kokia bus pati gimdymo patirtis, net to, kaip maitinsi, migdysi savo vaiką. Neretai mamos dalijasi, kad įsivaizdavo ar norėjo, kad būtų vienaip (pavyzdžiui, gimdyti be cezario pjūvio arba nemaitinti mišinukais ir pan.), o realybėje, gavosi taip, kaip gavosi. Tad jei įmanoma, dar ruošiantis motinystei (o ir vėliau procese) ssvarbu bandyti kiek įmanoma labiau atsisakyti išankstinių lūkesčių, labiau stengtis būti procese ’čia ir dabar’ ir kiek įmanoma labiau atliepti savo bei vaiko poreikius.
Procese gali būti situacijų, kai nepriklausomai nuo to, kaip stengesi ir ką bedarai, negali situacijos pakeisti, pavyzdžiui nuraminti vaiko ir jis verkia vieną-dvi valandas be sustojimo. Tokios situacijos itin aštriai sujudina bejėgystės jausmą, gali kelti minčių paie nepakankamumą, kaltės išgyvenimą, kad ’nemoku, nesugebu, man nepavyksta‘. Kūdikių augimo procese gali būti epizodų, kai net ir pabandžius patenkinti visus poreikius bei atlikus visus reikiamus veiksmus vaikas nenusiramina. Ir ne visuomet (ar bent ne iš karto) priežastis žinoma (galbūt vaikui pradės dygti dantys, o galbūt tai raidos etapo dalis). Tokiu atveju dar svarbu ’nuskanuoti’ ir save: ar aš nesu per daug įsitempęs/-usi, t.y. ar emocija ateina iš manęs ar iš vaiko. Ir jei tai ne apie mane, tuomet svarbu sau priminti: kartais kūdikio raminimo tikslas yra ne pats nuraminimas, o išbuvimas šalia būnant pakankamai ramiam. Ramiai ir giliai kvėpuoti, atpalaiduoti raumenis ir laikyti, sūpuoti kūdikį, o gal tiesiog būti šalia (priklausomai nuo to, kas vaikui tinka labiausiai). Taip padėsite vaikui patirti, jog visos jo emocinės patirtys yra laikomos ir atlaikomos, o tai svarbi psichikos sveikatos prielaida.
Itin svarbi augimo galimybė mamoms – mokytis paleisti kontrolės poreikį tais atvejais, kai jo nereikia. Kontrolės elementas gali būti svarbus, kai, pavyzdžiui, aplinka nėra pritaikyta ir reikia sužiūrėti vaiko saugumą. Tačiau tais atvejais, kai vaiką prižiūri kitas patikimas suaugusysis, o mama eina pailsėti, motytis kontrolės jausmą sumažinti ar net visai ’paleisti’ – svarbi praktika, tiek padedanti atsitraukti, pailsėti, o ypač – ugdanti savybę neišnaudoti energijos bandant sukontroliuoti tai, kas nuo mūsų nepriklauso.
Vienišumo patyrimas, izoliacija ir bendrystės paieškos
Nors motinystė yra apie ryšį, ryšį sukūdikiu, dalis mamų išgyvena vienišumo jausmą, kuris gali kilti iš mano paties santykio su mano pirminiu rūpintoju (kaip jaučiausi tada, kai aš buvau kūdikis), tačiau gali kilti ir iš aplinkos palaikymo stygiaus. Mamos daug laiko praleidžiančios vienos su vaiku, tą gali patirti kaip izoliaciją, kai esi atribotas nuo savo pomėgių (ar net poreikių), nuo nemažos dalies savo išorinių resursų, kai negali pasirinkti. Dar sudėtingiau, jei yra ribotas padedančiųjų ratas, jei vaikas auginamas ne poroje ar jei partneris nėra įsitraukęs į savo vaidmenį. Taigi itin svarbu galvoti, kaip dalintis atsakomybėmis, kaip plėsti savo palaikymo ratą ir kaip padėti sau. Džiugu matyti, kaip šių dienų mamos jau vis sąmoningiau nebelaukia ženklaus sveikatos pablogėjimo ir procese kreipiasi palaikymo. Tam ypač veiksmingos mamų grupės, kur galima sutikti panašias patirtis einančias mamas, pasidalinti kylančiais iššūkiais, o ir tuo, kas padeda juos spręsti. Besidalindamos mamos ne tik išsiventiliuoja, įgauna idėjų, bet ir stiprybės kažką išbandyti, laužyti nusistovėjusias stigmas, o bene varbiausia – patiria mažesnį izoliacijos bei didesnį bendrystės jausmą. Juk ir didžiausi sunkumai tampa ne tokie sunkūs, kai tame esame ne vieni.
*LR Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis: https://sam.lrv.lt/lt/news/bus-gerinama-nesciuju-ir-neseniai-pagimdziusiu-moteru-sveikatos-prieziura/