Psichologinė krizė – tai sveika ir įprasta žmogaus reakcija į sudėtingą, netikėtą ar emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, reikalaujančią naujų adaptacijos ir įveikos būdų. Svarbu pasakyti, kad ne kiekviena sunkesnė gyvenimo patirtis sukelia krizę, o tik tokia, kuri trunka ilgą laiką arba įvyksta staiga, kurią lydi varginančios jausenos (stiprus nerimas, įtampa, sumaištis, grėsmė, nesaugumas, neviltis), kai minėta situacija veikia kitas gyvenimo sritis (keblu būti produktyviam ir atlikti kasdienes užduotis, bendrauti su artimaisiais, kyla sunkumų rūpinantis savo fizine ir emocine gerove). Krizę išprovokuoti gali dauguma patirčių, tačiau dažniausiai pasitaikančios yra šios: artimojo netektis, santykių griūtis, patirta prievarta (seksualinė, fizinė ir pan.), darbo ar socialinio statuso prarastis, finansiniai sunkumai, sveikatos problemos (psichinės ir fizinės ligos). Ištikus krizei, itin svarbu nepalikti kenčiančiojo vieno, verta skatinti jį kalbėtis, leisti dalytis slegiančiais jausmais, kad žmogus pasijustų išgirstas, suprastas, palaikytas. Jei visi išbandyti metodai sunkumams išspręsti nepadėjo, verta ieškoti profesionalios pagalbos. Prisimintina ir tai, kad krizė – ne tik grėsmė, bet ir galimybė. Įveikus iššūkius atsiveria galimybė bręsti, sustiprėti, (pa)gyti, tapti darnesne ir sąmoningesne asmenybe.